DATA: 2010 08 20 – 2010 08 31
 |
DATA: 2010 08 20 – 2010 08 31
DALYVIAI: Ieva ir Tadas, Eduardas, Dovilė, Milda, Vidmantas ir Yuko
 |
| Iš kairės: Dovilė, Eduartas, Vidmantas, Tadas, Ieva, Milda |
MARŠRUTAS: Vilnius – Kijevas – Ivano-Frankovskas – Kevelev – Bistrica – Ivano-Frankovskas – Kamianets-Podolskas – Kijevas – Vilnius
Visai nebloga nuoroda į panašaus žygio objektyvų aprašymą su nuotraukomis:
http://www.summitpost.org/area/range/641708/svydovets-.html
Na, Lietuvos – Baltarusijos sieną įveikėme gan greitai. Pasikeitė mobilaus ryšio operatorius. Užsisakėme alaus. Važiuosim visą naktį, paryčiais jau turėtume būti prie Ukrainos sienos.
2010 08 21 Ant Baltarusijos – Ukrainos sienos
Jau beveik 7 val. ryto, Baltarusijos – Ukrainos siena. Važiuoti buvo nepatogu. Apskritai, ar gali būti patogus važiavimas autobusu naktį, kai vairuotojas atlieka keistus manevrus, lenkdamas įvairaus plauko transporto priemones ties sankryžomis, arba taip plačiai, kaip tęsiasi priešinga eismo juosta su savo kraštine baltąja ženklinimo linija??? Dar buvo žiauriai šalta, net „Eurolines“ suteiktas „adijalas“ nešildė, kažkur ant grindų vartėsi išgertas alaus butelis, ir paskaudo sprandą. Naktį praleidau šūdinai, bet tai niekis – juk viskas pirmą kartą!
Dėl autobuso būklės buvau teisi: vos užgesintas, jis daugiau nenori užsivesti. Pasus jau patikrino, pasieniečiui nepatikau… O kas galėtų patikėti, kad 17-niolikos metų merginos pase įklijuota nuotrauka iš profilio atspindi bent 45 procentus mano užsimiegojusio veido bruožų? Be to, to pareigūno akys buvo rudos. Bijau rudų akių. Kažkokia nesąmonė.
Turiu paminėti rytinį Baltarusijos pasienio tualetą. Silpnų nervų ir jautrių juslių žmonėms primygtinai siūlau ten jokiais būdais neapsilankyti. Viskas yra daug baisiau dėl to, kad ten nėra nieko panašaus į iš lentų sutvertą lauko tualetą, apleistą, apgriuvusį, apdergtą viešąjį tualetą, ar pan. Baltarusijos pasienio tualetas – tai plytelėm išklota išvietė. Šlykšti, klaiki išvietė, kur amoniako koncentracija turbūt tolygi radiacijos lygiui Černobylyje. Jaučiu, kad mano uoslė buvo brutaliai išniekinta, kraujotaka veide sutriko, o peristaltinė sistema vos atlaikė refleksinius raumenų susitraukimo pokyčius. Ankstus rytas, o aš pasijutau išsekusi. Jei galima būtų įvertinti dešimtbalėje sistemoje, pasitarę su Ieva, tai išvietei skirtume stiprų minus 1 balą!
Ką gi, mes jau Ukrainoje. Dar 3 valandos iki Kijevo, bet, po įvykio su tualetu, man viskas nepatinka, ypač medžiai. Kažkokie nešvarūs, lapuoti.
Kijevas
Kijevo autobusų stoty atsidūrėm laiku, 10:10 val. Važiavom ilgu tiltu per Dnieprą, matėm karietą tarp mersedesų ir žigulių bei nusprendėm būtinai aplankyti kažkokios milžiniškos moteriškės vyriškais bruožais, ar tai vyriškio moteriškais bruožais, su rankose iškeltais kardu ir skydu, skulptūrą. Ieva su Tadu nori pamatyt visas cerkves, ar cerkvių kompleksus. Važiuoju į Ukrainą visiškai nežinodama ko tikėtis. Taip sakant, nesidomėjau nei kultūra, nei religija, nei Kijevu, nei kalnais ir t.t. Niekuo. Tikėjausi netikėtų, šviežių įspūdžių. Akivaizdu, jog kelionės į užsienį man yra naujiena. Kalnai man yra naujiena. Viskas, ką ruošiausi į Ukrainą, tai kuprinę į kalnus, nežinodama, ko gali prireikti užsienyje, ar kalnuose. Viskas OK!!!
Mus pasitiko Vidmantas ir Oksana. Vidmantas nustebo, kad atrodau visai kitaip nei nuotraukose. Hmz… Kita vertus, paprastai, aš neatrodau taip, kaip neatrodau nuotraukose. Žmonės apie kitus žmones pirmą įspūdį susidaro pagal išvaizdą. Kaip ten sako? Pagal rūbą sutinka, pagal protą palydi?
Taigi… Į žygį po kalnus pasirinkau labai senus haki spalvos bridžus su daug kišenių (mėgstu dėvėt šitas kelnes važinėdama dviračiu), rožinius marškinėlius su baubukais,baltus marškinėlius su veidukais ir vieną berankovę “maikę”, mėlyną džemperį, šiltą miego megztinį, lengvą gėlėtą skarą, “hiphoperišką” kepurę plačiu snapeliu (per Be2Gether’į ją nuo žemės pakėlė Agnė ir užmaukšlino man ant galvos), poliarizuotus akinius ir, svarbiausia, žygio batus už 399 Lt. Meluoju, dar gavau 10% nuolaidėlę. Dar didelį kosmetinį krepšį su įvairiom higienos reikmėm. Liana paskolino savo gerąją neperšlampančią – kvėpuojančią striukę ir 60 + 10 litrų talpos Ernesto kuprinę. Ačiū ačiū!
Oksana tiesiog šauni! Ji labai svetingai priėmė mus visus savo namuose, leido palysti po dušu ir dar pavaišino alumi. Dieviška. Po to suorganizavo mums likusios dienos ekskursiją po Kijevą.
Bet pirmiausia – maistas. Bernai jau išalkę, o man tai McDonalds has not yet left the building, if you know what I mean... Labai netikėtai, picerijoje užsisakome alaus, ukrainietiškų barščių ir karštųjų patiekalų. Barščiai čia skanūs, o dėl antrųjų patiekalų... Tik dar kartą įsitikiname, kad picerijoje verta valgyti picas O alų leidžia rinktis arba pilstomą, arba butelyje – kaina nesiskiria.Visgi pietūs atsieina nepigiai. Oksana sako, kad Kijevas nėra pigus miestas ir gyventi jame gana brangu.
Kijevas – didžiulis ir įspūdingas, nuo kitų Europietiškų miestų besiskiriantis turbūt tik tuo, kad gatvėmis čia važinėja arba labai seni Žiguliai, Moskvičiai, Nivos ir Volgos, arba naujesni Žiguliai, Moskvičiai, Nivos ir Volgos, arba naujutėlaičiai blizgantys Mersedesai, Audės, Leksusai, Mitsubišiai, Mazdos ir kt. Taigi ir kontrastingas miestas.
Bet pirmiausia – pavalgykime. Bernai vėl išalkę, o man tai McDonalds has not yet left the building, if you know what I mean.... Šį kartą užsukome į maisto gaminimo restoraną prie traukinių stoties. Toks „pasidaryk pats“ variantas, kai į bliūdą gali krauti kiek tik telpa žalios mėsos, daržovių ir pan., o moki už bliūdo dydį. Tada visą tą gėrį paduodi berniukui, kuris stovi prie didžiulės keptuvės ir vaikščiodamas ratu iščirškina patiekalus dar dešimčiai išalkusių lankytojų. Žinoma, turėjau paragauti ir kokį nors kitą nacionalinį ukrainietišką patiekalą, ne tik mylimuosius barščius. Štai „akroška“ – tokia šaltsriubė iš kefyro, giros, „šlapiankės“, agurkų, pomidorų, svogūnų ir kiaušinių. Valgoma su duona. Kas dar drįsta galvoti, kad nesu gurmanė? Taigi.
Kaip ir visur, stoties rajono fauna, „miegamųjų“ kvartalų gyventojai, ir miesto centrinės dalies gatvių šlifuotojai, kategoriškai skiriasi. Pagrindinė miesto aikštė vadinama tiesiog Maidan‘u, arba Maidan Nezaležnosti, lietuviškai „Nepriklausomybės aikštė“. Iki jos nuo stoties, kiek iškrypdami iš kelio, ėjome gal 2 km ilga, senais klaikiai nugenėtais medžiais apaugusia alėja. Namų sienos daug kur dekoruotos mozaikomis iš spalvotų plytelių. Oksana sakė, kad tai būdingas puošybos elementas Ukrainoje. Gatvės mirgėte mirga įvairiom reklamom ir iškabom ukrainiečių(!) kalba, t.y. visi užsienietiški užrašai suukrainietinti, pvz., jei kavinės pavadinimas „Coffee House“, tai užrašyta „Кофе Хауз“ ir t.t. Smagu.
Dar ėjau į centrinį paštą prie Maidano, su Dovile ir Vidmantu pirkome atvirutes, siuntėme linkėjimus iš Kijevo. Nusipirkau 7 atvirutes, o išsiunčiau 6, žemės paštu. Nesugalvojau, kam dar vieną nusiųsti. Įdomu, ar jos greičiau pasieks adresatus, ar aš greičiau grįšiu ir išdalinsiu lauktuves? Reikia pradėti ieškoti lauktuvių. Labai noriu austos gėlėtos skaros, tik, kažin, ar tokią kur nors dar pavyktų rasti. Gal kokiam kaime prie kalnų? Laukia kelionė plackartu, per naktį. Dar nesu važiavusi plackartu. Kiek daug dalykų pirmą kartą!
Žygis
2010 08 22 Ivano-Frankovskas
Brangus dienorašti!
Šiandien jau truputį žygiavome. Buvo nesunku, ypač kai gidas (blemba, reik išsiaiškinti jo vardą!) sutvarkė, t.y. sureguliavo, man kuprinę. „Mikrūškė“ mus paleido Kevele kaimelyje, ties žvyrkeliu, vedančiu tiesiai į kalną. Sustojome apie 6 val. ir jau susistatėme palapines. Sunkiai, bet pavyko susiderinti ir visiems susitarti dėl to, kad šiai dienai ėjimo gana.
Dienorašti, atsiprašau, bet ligi šiol nepavyko papasakoti nei apie matomus vaizdus ir apie tekančius kalnų upokšnius, kurių vandenį galima gerti, nei apie mūsų kompaniją, juo labiau, kai ji pasipildė dar 7 asmenimis. Pasakysiu tiek, kad kol kas visi viską gali ir yra draugiški, nors šiek tiek traukia per dantį. Yra pora merginų, kurios, matyt, labiau patyrę kalnuose, ar žygiuose, apskritai. Jos skuba patarinėti ir mus truputį „paauklėti“.
Vidmantą visi jau pažįsta. Žmogelis pritraukia dėmesį vien tuo, kad yra, matyt.
Dovilė – protinga mergina, ar reikia minėti, kad šviesi plaukų spalva jai taip pat tinka? Su ja irgi lengva sutarti. Manau, ji bus viena kantriausių čia.
Tadas, kaip visada, entuziastas, kuris viską gali. Kažin, ar jis turi ribas, ar tiesiog jų nesuvokia? Gal reikės kada paklausti Ievos.
Ieva. Ji – mano draugė, buvusi kursiokė, žodžiu, reikšmingas asmuo mano gyvenime per pastaruosius 8 (!!!) metus. Kažką pradedu joje pastebėti, ko anksčiau nemačiau. Ar tai gali būti ožkos rageliai???
Ir Eduardas – didelis nerangus žmogus. Nes todėl kad net keletą kartų per dieną manęs vos nenutrenkia savo kuprine. Beje, šiąnakt teks su juo miegoti. Jis knarkia.
Mano nuotraukos sudėtos čia:
https://picasaweb.google.com/Milda.Kilikeviciute/Karpatai2010082026#
https://picasaweb.google.com/Milda.Kilikeviciute/KarpataiPerDianaF#
Kelionė
2010 08 20 Vilnius
Labas, brangus dienorašti!
https://picasaweb.google.com/Milda.Kilikeviciute/Karpatai2010082026#
https://picasaweb.google.com/Milda.Kilikeviciute/KarpataiPerDianaF#
Kelionė
2010 08 20 Vilnius
Labas, brangus dienorašti!
Tiesą pasakius, pirmieji įrašai apie kelionę į kalnus atsirado ne popieriuje, o mintyse, išėjus iš Parex banko keityklos, prie stoties, su 500 eurų kišenėje, skirtų pirmoms tikroms mano atostogoms užsienyje. Kol atsiras sąsiuvinis, į kurį galėčiau užrašyti visus įsimintinus, ar šiaip reikšmingesnius įvykius, praeis dar dvi paros. Todėl kantriai ir selektyviai stengiausi palikti kuo daugiau laisvos vietos savo atmintyje visiems šios kelionės įspūdžiams. Tai štai.
Vos Vilniaus autobusų stotyje graži mūsų kompanija baigė vartoti McDonalds patiekalus, ir įsitikino, jog Dovilė turi kelionės bilietus bei draudimus, į išvykimo aikštelę įriedėjo autobusas su užrašu “Kiev – Vilnius”. O štai ir pirmieji įspūdžiai apie Lietuvą prieš 20 metų… Du mandagūs, besišypsantys į ūsą ukrainiečiai vairuotojai, maloniai sužymėsiantys visas mūsų kuprines (ir ne tik mūsų kuprines), bei mes su Dovile, netikėtai užkluptos, išlemenančiosios kelis rusiškus „da“, „net“ ir tada „spasiba“. Stojom į eilę prie autobuso durų, kur “mymra” kelionės palydovė, rimtu veidu ir nepakančiu tonu, protino vieną iš “pasažyrų”: “6 vieta, suprantama, yra autobuso priekyje, o ne gale, todėl malonėkite praeiti ir nesudarykite čia spūsties”. Aš irgi užkliuvau – mano vieta trečia.
Jėga, jau pajudėjom, palydovė mus susiskaičiavo, išdalino kažkokius imigracijos popierėlius ir ukrainiečių kalba išaiškino, kaip juos pildyti. Smagu – sprendėm kažką panašaus į rebusą, iki kol pasiekėm Baltarusijos sieną. Kaip į keturis langelius įrašyti, kad esi moteris, ta prasme, moteriškos lyties? Arba ką rašyti tėvavardžio („imia očistvo“) vietoj? Arba pas ką vykstame? Arba gal tiesiog neatidžiai klausėm ukrainietiškų instrukcijų, nes spoksojom į ukrainietišką palydovės krūtinę. Tai bent papai!!!
Vos Vilniaus autobusų stotyje graži mūsų kompanija baigė vartoti McDonalds patiekalus, ir įsitikino, jog Dovilė turi kelionės bilietus bei draudimus, į išvykimo aikštelę įriedėjo autobusas su užrašu “Kiev – Vilnius”. O štai ir pirmieji įspūdžiai apie Lietuvą prieš 20 metų… Du mandagūs, besišypsantys į ūsą ukrainiečiai vairuotojai, maloniai sužymėsiantys visas mūsų kuprines (ir ne tik mūsų kuprines), bei mes su Dovile, netikėtai užkluptos, išlemenančiosios kelis rusiškus „da“, „net“ ir tada „spasiba“. Stojom į eilę prie autobuso durų, kur “mymra” kelionės palydovė, rimtu veidu ir nepakančiu tonu, protino vieną iš “pasažyrų”: “6 vieta, suprantama, yra autobuso priekyje, o ne gale, todėl malonėkite praeiti ir nesudarykite čia spūsties”. Aš irgi užkliuvau – mano vieta trečia.
Jėga, jau pajudėjom, palydovė mus susiskaičiavo, išdalino kažkokius imigracijos popierėlius ir ukrainiečių kalba išaiškino, kaip juos pildyti. Smagu – sprendėm kažką panašaus į rebusą, iki kol pasiekėm Baltarusijos sieną. Kaip į keturis langelius įrašyti, kad esi moteris, ta prasme, moteriškos lyties? Arba ką rašyti tėvavardžio („imia očistvo“) vietoj? Arba pas ką vykstame? Arba gal tiesiog neatidžiai klausėm ukrainietiškų instrukcijų, nes spoksojom į ukrainietišką palydovės krūtinę. Tai bent papai!!!
 |
| Autobuse: Milda |
Neužtrukom net valandos, o jau pasiekėm Baltarusijos sieną. Prieš kelias minutes spėjo susikivirčyti mūsų palydovė ir viena iš pasažyrkių, nesugebėjusių laiku ir tinkamai užpildyti kažkurios vienos formos. Abi žiauriai nepatenkintos ir aršios, smagu!
Pakelėje stovi daug „fūrų“. Štai, vairuotojas vos kažkokio nesusipratusio pėsčiojo nesuvažinėjo. Man ir šiaip kelia nerimą mūsų autobusas... Kol stovim eilėje prie muitinės, vairuotojas neišjungia variklio ir vis ranka kilsteli akseleratoriaus pedalą į viršų, kad „nuimtų“ variklio apsukas (aš žinau, nes taip Volvo apsukas mažindavau). Tadas siūlo „nesiparinti“.
Pakelėje stovi daug „fūrų“. Štai, vairuotojas vos kažkokio nesusipratusio pėsčiojo nesuvažinėjo. Man ir šiaip kelia nerimą mūsų autobusas... Kol stovim eilėje prie muitinės, vairuotojas neišjungia variklio ir vis ranka kilsteli akseleratoriaus pedalą į viršų, kad „nuimtų“ variklio apsukas (aš žinau, nes taip Volvo apsukas mažindavau). Tadas siūlo „nesiparinti“.
Na, Lietuvos – Baltarusijos sieną įveikėme gan greitai. Pasikeitė mobilaus ryšio operatorius. Užsisakėme alaus. Važiuosim visą naktį, paryčiais jau turėtume būti prie Ukrainos sienos.
2010 08 21 Ant Baltarusijos – Ukrainos sienos
Jau beveik 7 val. ryto, Baltarusijos – Ukrainos siena. Važiuoti buvo nepatogu. Apskritai, ar gali būti patogus važiavimas autobusu naktį, kai vairuotojas atlieka keistus manevrus, lenkdamas įvairaus plauko transporto priemones ties sankryžomis, arba taip plačiai, kaip tęsiasi priešinga eismo juosta su savo kraštine baltąja ženklinimo linija??? Dar buvo žiauriai šalta, net „Eurolines“ suteiktas „adijalas“ nešildė, kažkur ant grindų vartėsi išgertas alaus butelis, ir paskaudo sprandą. Naktį praleidau šūdinai, bet tai niekis – juk viskas pirmą kartą!
Dėl autobuso būklės buvau teisi: vos užgesintas, jis daugiau nenori užsivesti. Pasus jau patikrino, pasieniečiui nepatikau… O kas galėtų patikėti, kad 17-niolikos metų merginos pase įklijuota nuotrauka iš profilio atspindi bent 45 procentus mano užsimiegojusio veido bruožų? Be to, to pareigūno akys buvo rudos. Bijau rudų akių. Kažkokia nesąmonė.
Turiu paminėti rytinį Baltarusijos pasienio tualetą. Silpnų nervų ir jautrių juslių žmonėms primygtinai siūlau ten jokiais būdais neapsilankyti. Viskas yra daug baisiau dėl to, kad ten nėra nieko panašaus į iš lentų sutvertą lauko tualetą, apleistą, apgriuvusį, apdergtą viešąjį tualetą, ar pan. Baltarusijos pasienio tualetas – tai plytelėm išklota išvietė. Šlykšti, klaiki išvietė, kur amoniako koncentracija turbūt tolygi radiacijos lygiui Černobylyje. Jaučiu, kad mano uoslė buvo brutaliai išniekinta, kraujotaka veide sutriko, o peristaltinė sistema vos atlaikė refleksinius raumenų susitraukimo pokyčius. Ankstus rytas, o aš pasijutau išsekusi. Jei galima būtų įvertinti dešimtbalėje sistemoje, pasitarę su Ieva, tai išvietei skirtume stiprų minus 1 balą!
Ką gi, mes jau Ukrainoje. Dar 3 valandos iki Kijevo, bet, po įvykio su tualetu, man viskas nepatinka, ypač medžiai. Kažkokie nešvarūs, lapuoti.
Kijevas
Kijevo autobusų stoty atsidūrėm laiku, 10:10 val. Važiavom ilgu tiltu per Dnieprą, matėm karietą tarp mersedesų ir žigulių bei nusprendėm būtinai aplankyti kažkokios milžiniškos moteriškės vyriškais bruožais, ar tai vyriškio moteriškais bruožais, su rankose iškeltais kardu ir skydu, skulptūrą. Ieva su Tadu nori pamatyt visas cerkves, ar cerkvių kompleksus. Važiuoju į Ukrainą visiškai nežinodama ko tikėtis. Taip sakant, nesidomėjau nei kultūra, nei religija, nei Kijevu, nei kalnais ir t.t. Niekuo. Tikėjausi netikėtų, šviežių įspūdžių. Akivaizdu, jog kelionės į užsienį man yra naujiena. Kalnai man yra naujiena. Viskas, ką ruošiausi į Ukrainą, tai kuprinę į kalnus, nežinodama, ko gali prireikti užsienyje, ar kalnuose. Viskas OK!!!
 |
| Pakeliui pas Oksaną: Milda, Ieva, Vidmantas, Dovilės ranka, Eduardas |
Mus pasitiko Vidmantas ir Oksana. Vidmantas nustebo, kad atrodau visai kitaip nei nuotraukose. Hmz… Kita vertus, paprastai, aš neatrodau taip, kaip neatrodau nuotraukose. Žmonės apie kitus žmones pirmą įspūdį susidaro pagal išvaizdą. Kaip ten sako? Pagal rūbą sutinka, pagal protą palydi?
Taigi… Į žygį po kalnus pasirinkau labai senus haki spalvos bridžus su daug kišenių (mėgstu dėvėt šitas kelnes važinėdama dviračiu), rožinius marškinėlius su baubukais,baltus marškinėlius su veidukais ir vieną berankovę “maikę”, mėlyną džemperį, šiltą miego megztinį, lengvą gėlėtą skarą, “hiphoperišką” kepurę plačiu snapeliu (per Be2Gether’į ją nuo žemės pakėlė Agnė ir užmaukšlino man ant galvos), poliarizuotus akinius ir, svarbiausia, žygio batus už 399 Lt. Meluoju, dar gavau 10% nuolaidėlę. Dar didelį kosmetinį krepšį su įvairiom higienos reikmėm. Liana paskolino savo gerąją neperšlampančią – kvėpuojančią striukę ir 60 + 10 litrų talpos Ernesto kuprinę. Ačiū ačiū!
 |
| Eime valgyti: Milda, Oksana, Ieva |
Kijevas – didžiulis ir įspūdingas, nuo kitų Europietiškų miestų besiskiriantis turbūt tik tuo, kad gatvėmis čia važinėja arba labai seni Žiguliai, Moskvičiai, Nivos ir Volgos, arba naujesni Žiguliai, Moskvičiai, Nivos ir Volgos, arba naujutėlaičiai blizgantys Mersedesai, Audės, Leksusai, Mitsubišiai, Mazdos ir kt. Taigi ir kontrastingas miestas.
Bet pirmiausia – pavalgykime. Bernai vėl išalkę, o man tai McDonalds has not yet left the building, if you know what I mean.... Šį kartą užsukome į maisto gaminimo restoraną prie traukinių stoties. Toks „pasidaryk pats“ variantas, kai į bliūdą gali krauti kiek tik telpa žalios mėsos, daržovių ir pan., o moki už bliūdo dydį. Tada visą tą gėrį paduodi berniukui, kuris stovi prie didžiulės keptuvės ir vaikščiodamas ratu iščirškina patiekalus dar dešimčiai išalkusių lankytojų. Žinoma, turėjau paragauti ir kokį nors kitą nacionalinį ukrainietišką patiekalą, ne tik mylimuosius barščius. Štai „akroška“ – tokia šaltsriubė iš kefyro, giros, „šlapiankės“, agurkų, pomidorų, svogūnų ir kiaušinių. Valgoma su duona. Kas dar drįsta galvoti, kad nesu gurmanė? Taigi.
Kaip ir visur, stoties rajono fauna, „miegamųjų“ kvartalų gyventojai, ir miesto centrinės dalies gatvių šlifuotojai, kategoriškai skiriasi. Pagrindinė miesto aikštė vadinama tiesiog Maidan‘u, arba Maidan Nezaležnosti, lietuviškai „Nepriklausomybės aikštė“. Iki jos nuo stoties, kiek iškrypdami iš kelio, ėjome gal 2 km ilga, senais klaikiai nugenėtais medžiais apaugusia alėja. Namų sienos daug kur dekoruotos mozaikomis iš spalvotų plytelių. Oksana sakė, kad tai būdingas puošybos elementas Ukrainoje. Gatvės mirgėte mirga įvairiom reklamom ir iškabom ukrainiečių(!) kalba, t.y. visi užsienietiški užrašai suukrainietinti, pvz., jei kavinės pavadinimas „Coffee House“, tai užrašyta „Кофе Хауз“ ir t.t. Smagu.
 |
| Viename Kijevo parkelyje... Dovilė ir Vidmantas |
 |
| Vežiausi visiems nuostabą keliančią Diana F+ |
Beje, man labai patiko važiuoti metro. Irgi pirmą kartą. Požeminėse perėjose į metro stotis verda gyvenimas ne ką intensyvesnis nei ant žemės. Pačios stotys – architektūriniai/kultūriniai paminklai, o metro važinėjančių žmonių, ir šiaip egzempliorių, veiduose, turbūt atsispindi Ukrainos labai įvairūs pragyvenimo lygiai, tikslai bei kitos gyvenimo spalvos ir aromatai ;)
Žygis
2010 08 22 Ivano-Frankovskas
Brangus dienorašti!
Vidmantas ir kiti pradėjo diktuoti pirmuosius įrašus tavo puslapiuose. Bet, prieš tai, turiu paminėti kavinę – restoraną, kurioje šiuo metu pusryčiaujame. Jos pavadinimas „Червона Рута“. Dienorašti, esminis džiaugsmas ir priežastis, kodėl ši kavinė nuostabi, yra jos tualetas. Tai jis nuostabus – 10 balų!
O dabar apie tai, ką visi nori, kad užrašyčiau…
Vakar, 10:10 val. ryte, pagaliau išlipome Kijevo autobusų stotyje, kur mus pasitiko Vidmantas ir Oksana. Apėjome nemažą Kijevo plotelį. Realiai, kokias 5 gatves, bet gi kokio jos ilgio!!! Oksana, kuri gyvena Kijeve, labai įdomiai pasakojo istorijas apie miestą. Ji – puiki gidė.
Man jau kyla įvairių problemų su pinigais... Nemoku skaičiuoti. Kadangi tai buvusi Sovietų sąjungos šalis, kažkodėl atrodo, kad viskas čia turėtų būti žiauriai pigu. TAČIAU!
O dabar apie tai, ką visi nori, kad užrašyčiau…
Vakar, 10:10 val. ryte, pagaliau išlipome Kijevo autobusų stotyje, kur mus pasitiko Vidmantas ir Oksana. Apėjome nemažą Kijevo plotelį. Realiai, kokias 5 gatves, bet gi kokio jos ilgio!!! Oksana, kuri gyvena Kijeve, labai įdomiai pasakojo istorijas apie miestą. Ji – puiki gidė.
Man jau kyla įvairių problemų su pinigais... Nemoku skaičiuoti. Kadangi tai buvusi Sovietų sąjungos šalis, kažkodėl atrodo, kad viskas čia turėtų būti žiauriai pigu. TAČIAU!
Vakar išsiunčiau 6 atvirlaiškius į LT. Įdomu, kas greičiau atsitiks: ar jie nukeliaus, ar aš grįšiu??? Kažkokiu būdu, nupirkau viena atvirute per daug. Nusprendžiau nusiųsti ją sau Gera gauti nelauktų žinių... Koks skirtumas, yra žmonių, kurie nuolatos rašo laiškus patys sau... Galų gale, užsiveda dienoraštį...
Taigi, pavalgėm. IKI, milda K.
2010 08 22 Vakaras
Brangus dienorašti!
Ivano-Frankovsko traukinių stotyje susitikome su gidu ir dar 6 žmonėmis, kurie keliauja su mumis į kalnus. Vardų, kol kas, nepamenu. Sunku pasakyti, kiek laiko truko kelionė „mikruške“ iki Užkarpatės, mat miegojau... Bet apylinkės gražios, žmonių namukai gražūs, kalvelėse ganosi karvės su skambaliukais ant kaklo. Kaip iš šokolado „Milka“ reklamos, tik ten Alpės. Jei Kijevas man pasirodė gražus miestas, tai kalnai, kurie buvo matyti tolyje, yra pats gražiausias gamtos vaizdas, kokį kada esu mačiusi. Kažkaip sunkiai suvokiama: sustojome prie įvažiavimo į Užkarpatę pasižiūrėt vietinių suvenyrų (kurių, beje, neįsigijau, nes labai jau „masiniai“ ir visi vienodi) ir apžvelgti tolumoj stūksančius kalnus. Nesuprantu štai ko: žiūriu į tuos kalnus ir nesuvokiu, arti jie, ar toli. Gidas sakė, kad į juos kopsime... Kelionė truks 6 dienas. Hmz... Tai arti, ar toli???
Taigi, pavalgėm. IKI, milda K.
2010 08 22 Vakaras
Brangus dienorašti!
Ivano-Frankovsko traukinių stotyje susitikome su gidu ir dar 6 žmonėmis, kurie keliauja su mumis į kalnus. Vardų, kol kas, nepamenu. Sunku pasakyti, kiek laiko truko kelionė „mikruške“ iki Užkarpatės, mat miegojau... Bet apylinkės gražios, žmonių namukai gražūs, kalvelėse ganosi karvės su skambaliukais ant kaklo. Kaip iš šokolado „Milka“ reklamos, tik ten Alpės. Jei Kijevas man pasirodė gražus miestas, tai kalnai, kurie buvo matyti tolyje, yra pats gražiausias gamtos vaizdas, kokį kada esu mačiusi. Kažkaip sunkiai suvokiama: sustojome prie įvažiavimo į Užkarpatę pasižiūrėt vietinių suvenyrų (kurių, beje, neįsigijau, nes labai jau „masiniai“ ir visi vienodi) ir apžvelgti tolumoj stūksančius kalnus. Nesuprantu štai ko: žiūriu į tuos kalnus ir nesuvokiu, arti jie, ar toli. Gidas sakė, kad į juos kopsime... Kelionė truks 6 dienas. Hmz... Tai arti, ar toli???
 |
| Pirmoje stovykloje |
Dienorašti, atsiprašau, bet ligi šiol nepavyko papasakoti nei apie matomus vaizdus ir apie tekančius kalnų upokšnius, kurių vandenį galima gerti, nei apie mūsų kompaniją, juo labiau, kai ji pasipildė dar 7 asmenimis. Pasakysiu tiek, kad kol kas visi viską gali ir yra draugiški, nors šiek tiek traukia per dantį. Yra pora merginų, kurios, matyt, labiau patyrę kalnuose, ar žygiuose, apskritai. Jos skuba patarinėti ir mus truputį „paauklėti“.
 |
| Vidmantas |
 |
| Dovilė |
Dovilė – protinga mergina, ar reikia minėti, kad šviesi plaukų spalva jai taip pat tinka? Su ja irgi lengva sutarti. Manau, ji bus viena kantriausių čia.
 |
| Tadas ir Ieva |
Tadas, kaip visada, entuziastas, kuris viską gali. Kažin, ar jis turi ribas, ar tiesiog jų nesuvokia? Gal reikės kada paklausti Ievos.
Ieva. Ji – mano draugė, buvusi kursiokė, žodžiu, reikšmingas asmuo mano gyvenime per pastaruosius 8 (!!!) metus. Kažką pradedu joje pastebėti, ko anksčiau nemačiau. Ar tai gali būti ožkos rageliai???
 |
| Eduardas (Edis) ir Ežiukas (rūke) |
Ir Eduardas – didelis nerangus žmogus. Nes todėl kad net keletą kartų per dieną manęs vos nenutrenkia savo kuprine. Beje, šiąnakt teks su juo miegoti. Jis knarkia.
 |
| Milda ir dienoraštis |
Galiausiai esu aš. Aš rašau dienoraštį ir visiems siūlau prisidėti. Gal ir pavyks kam nors įsiūlyti. Manau, pavyks.
Beje, jau patyriau pirmąjį adaptacinį šoką: trys automobiliai, panašūs į “viliukus”, pilni darbininkų, lėtai važiavo keliuku pro mūsų stovyklavietę, kai aš tuo tarpu pakelėj atlikinėjau gamtinius reikalus. Buvo nejauku, bet aš dėvėjau plačiasnapę hiphoperių kepurę. Gėdos pridengt nepavyko, bet už tai veido jie nepamatė ;)
Einu bendraut ir vakarieniaut. Linkiu sau sėkmės. IKI, milda K.
Grupė
2010 08 23
Labas rytas, brangus dienorašti!
Šįryt mus pažadino 7 val. ryto. Nieko panašaus į laiką, skirtą atostogoms, tiesa?
Beje, vakar įvyko susipažinimas su likusiais žygio dalyviais. Labai padėjo Edžio ištrauktas brendžio butelaitis, kurio užteko visiems po 2 gurkšnius. Susipažinimas/gėrimas vyko maždaug taip: siunčiama „stopkė“ ir butelis ratu, ir kiekvienas, prieš išgerdamas, turi papasakoti apie save ir trumpai atpasakoti, ką apie save prieš tai sakė visi kiti. Taigi:
 |
| Saša - mūsų vadas |
Vladimir, arba Volodia – paslaptingasis ekonomistas iš Kijevo, panašu, kad smulkus verslininkas, bankininkas. Labai nekalbus, gal drovus? Na, jo darbą veikiau bandėme daugiau atspėti, negu kad jis pats norėjo pasisakyti. Gal komunistų šnipas? Tai vienintelė pakankamai įtikima ir šiaip linksma mūsų išgalvota Volodios profesija.
Viktorija, arba Vika, baigusi filologiją (anglų ir vokiečių), dirba personalo vadove vokiečių kompanijoje. Į žygį atėjo kartu su vyru Vasia, prisiklausę draugės alpinistės pasakojimų apie kalnus bei pirmam žygiui į kalnus susipirkę visą geriausią įrangą, aprangą, avalynę ir net vaistinėlę.
Vasilijus (Vasia) – matematikas, dirbantis programuotoju. Mėgsta aktyviai leisti laisvalaikį, paskutinį kartą buvo raftinge. Dėl rusų kalbos žinių stokos nelabai supratau, apie ką jis pasakojo. Vasia ir Vika gyvena Kijeve.
 |
| Tania myli gamtą |
 |
| Milda, Valentina, Marija |
Valentina – labai mėgstanti keliauti po kalnus moteris iš Kijevo. Iš tų savarankiškų žmonių tipo, kurie gali išsiruošti į bet kokią kelionę patys, be kompanijos. Už tai jos kompanija mums, bent man, atrodo, turėtų būti smagi. Iš karto matyti, kad su ja lengva sutarti. Kitąmet Valentina ruošiasi žygiui į Elbrusą. Dar ji sakė, kad į kalnus blogi žmonės neina.
Mielas dienorašti, pratęsiu vėliau, nes jau turime eiti. Dar vis tikiuos įkalbėti ką nors į tave užrašyti keletą minčių ir įspūdžių... IKI! milda K.
 |
| Lipam į kalną: didelėmis pastangomis užsidirbtas saldainis |
 |
| Karvė, gyvenanti slidinėjimo bazėje, žiūri į Dvynius |
 |
| Po pietų pertraukos |
 |
| Valentina ir Milda: dar vis ta pati pietų pertrauka |
 |
| Ieva ir Milda: pagaliau - pirmoji viršūnė |
Dvyniai (1881 m.) (ukr. Bliznitsa)
2010 08 23 Vakaras
Brangus dienorašti!
Šiandien visi pavargo. Nuėjome vos 13 kilometrų. 13 km nėra daug, bet... 1881 metrai. Tai aukštis, į kurį įkopėme. Kalnai vadinami dvyniais. Arba Dvyniais. Šis tas. Įspūdinga. Negaliu patikėti, kad po šių menkų 13 km vis dar esu gyva. Va, o Edis siūlosi iki makdonaldo nulėkt, bulvyčių fri parnešt... Vakarienei grikiai su „tušonke“.Su Dovile pablevyzgojom apie Sašą ir Tanią, kad jie būtų graži pora. Labai smagiai sutaria, bendrauja, mums valgį kartu verda. Tai va.
 |
| Milda: bandau susivokti, kaip tai pavyko |
O kalbant apie tuos du kalnus dvynius, ir dar vieną, į kurį turėjome užkopti, kad pasiektume kitus du, blemba, nemoku įvertinti, ar nuovargis buvo vertas to, kokį grožį išvydome. Nerealu! Kur žiūri, ten kalnai. Dabar sėdžiu pievoje, tolumoje kalnų viršūnės, kurias šiandien aplankiau ir netikiu. O ant jų slenka debesys ir greičiausiai tuoj jų nebematysime. Bet Vidmantas sako, kad kalnuose viskas dar gali 100 kartų pasikeisti. Šiaip ar taip, labai gražu.
 |
| Milda ir Edis: ir ko jis šypsosi??? |
Tik vėjas ant viršūnių kiek žvarbokas ir gana stiprus. Taip sunku buvo lipt į tuos Dvynius, kad, pagaliau pasiekus viršūnę ir padarius porą kadrų savo įstabiąja Diana F+, priguliau prie kupsto pailsėt, o vėjas šast ir nupūtė man nuo galvos hiphoperišką kepurę... Ir būtų ji nuskridus kažkur žemyn į slėnį, jei Saša nebūtų jos pagavęs. Ot, vikruolis! Vienu metu buvome debesyje ;) Smagu.
 |
| Dovilė suprato, kad verta eiti į kalnus, nes ten yra gražių kalniečių |
 |
| Dalinuosi skanumynais |
Deja, buvo suvalgytos visos mano „zanyčkės“. Nebeliko nė vieno nusususio saldainio, meduoliuko, kozinako, javainio. Žodžiu, ta prasme, esu tuščia ir negalėsiu visų stebinti tom poilsio akimirkom, kai visi nieko nebegali. Skaudu. Saldumynai kelionėse reiškia labai daug!
Dienorašti, ryt jau žadu nusiprausti. Bet šiąnakt žadu miegot, kaip užmušta.
 |
| Antroji stovykla su vaizdu į Dvynius |
**
Mielas dienorašti,
Šiandieną mačiau gražų „kalnietį“ – tokių LT nerasi – buvo kur akis paganyti ir negėda buvo kitiems parodyti :) Štai kodėl verta važiuoti į Karpatus. Iki, Dovilė
**
O Marija tikrai faina: ką tik padainavo Butyrkos dainą, kuri reklamavo vaikiškų prekių parduotuvę. Linksma.
 |
| Ieva ir dienoraštis |
O dabar reikšminga informacija (jei netyčia mūsų dienoraštis patektų į svetingų gidų puslapį): tai va, kalnuose kalnai kalnuoti, kuprinės sunkios, vėjuota, žmonių daugiau nei būtų galima tikėtis, o smagu tai, kad be mūsų po kalnus kopinėja karvės – laisvos, su varpeliais po kaklais. Kartais jų net nesimato, o tik tilindžiuoja koks nors krūmas pakalnėj.
Gražu čia. Bus gražių nuotraukų. O ir kasdienybė lieka taip smagiai toli toli. Bučkis, Ieva.
**
 |
| Diena kalnuose baigiasi |
Temsta, 2010 rugpjūčio 23, pirmadienis. Eduardas: ką daryti su buteliu?
*Konjakas, kurį išgėrėm vakar.
Vidmantas: Tai pažiūrėkim, kai gidas nemato ir..
*Nepatenkinti balsai fone...
Balsai: Ūūūū... Aaaa...
Tadas: tai ir aš galvoju apie ekologiją. Galvoju pašikti.
*Diskusija tęsiasi, nespėju konspektuoti.
*Vidmantas v.s. Dovilė, įsiplėtoja diskusija dėl sunaikinto meno šedevro, kurį ji užtapetavo.
 |
| Debesis ant kalno |
*“Traukia“ arbata katiliuke. Arbatos nėra.
*Dovilė kalba apie mažabiudžetinius filmus, fone girdisi patenkinti balsai...
Balsai: Ūūūū... Aaaa...
*Bet niekas jų neklauso...
Vidmantas.
**
2010 08 24
Brangus dienorašti!
Labas rytas! Visi jau papusryčiavome ir ruošiamės keliauti toliau. Pamaniau, iki tol spėsiu užrašyti kelis įspūdžius.
 |
| Darganotas rytas, o Vidma žadėjo nepaprastą saulėtekį |
Pirmiausia, šiąnakt nemiegojau kaip užmušta. Buvo gana šalta ir drėgna. Net miegmaišis buvo pasidengęs rasa. Edis knarkė mažiau, arba nelabai girdėjau. Kita versija: pasistatėm palapinę būk tai lygioj vietoj, tačiau tačiau... Naktį praleidau apgulusi kupstą. Edis sakė, kad ir jis panašiai. Gal dėl to ir neknarkė.
Dienorašti, pabudome debesyje. Toliau pievelės kurioje įsikūrėme ribų nieko nesimatė. Toks tirštas buvo rūkas. O Vidmantas iš vakaro pripasakojo, koks gražus saulėtekis mūsų ryte turėjo laukti ir pan...
Maistas
Pusryčių gavome daugiau nei iki šiol, mat vakar Tadas išreiškė norą pavalgyti sočiau. Taigi ryt gausime papildomą maisto davinį, kad Lietuos vyrai nemirtų iš bado :) Davinio meniu, pagal Tadą, skambėjo maždaug taip: lašinių ir duonos. Atrodo, teisingai supratau. Asmeniškai, man pusryčiai ir vakarienė per sotūs. Man labiau norisi krimstukų dienos metu, kol keliaujame ir stojame ilsėtis.
O šiaip, maitina mus neblogai. Nors man ir buvo kilę dviprasmiškų minčių dėl pasirinktų patiekalų – arba jie kriziniai, arba tikrai taupoma nešamo kuprinėse svorio atžvilgiu. Bet ką aš išmanau. Pirmą vakarą buvo makaronai su „tušonke“ + arbata. Vakar pusryčiams valgėm ryžių košę su razinomis + arbata, o vakarienei grikių košė su „tušonke“ + arbata. Šiandien pusryčiams buvo avižinė košė su razinomis + arbata. Man tinka. Tetrūksta sriubos. Ukrainietiškų barščių. Bet kas verda sriubą kalnuose??? Na, atrodo sveika ir sotu. Man – per sotu. Lietuvaičiams – per maža ;) Pietums valgom dešrą, sūrį, duoniukus, paštetą, sardines, šprotus ir kečupą. Man gana. Desertui – po vieną džiovintą bananą ir figą. Šito norėčiau daugiau ir dažniau Kaip jau minėjau, vakar suvalgėm visas mano skanumynų atsargas: meduolius, guminukus ir javainį. Pastarąjį dalinausi tik su Dovile, bet vis tiek.
Įdomi situacija su vandeniu. Saša prieš žygį sakė, kad Karpatuose vandens bus ant kiekvieno kampo. Tačiau, kelionės metu, vis pritrūkstame. Aišku, nebaisiai – abi nakvynes praleidom prie vandens šaltinio. Tik dieną kažkaip rečiau to vandens aptinkam, arba per daug geriam.
**
Šįryt tikrai vėsu ir šlapia. Visi sušlapo kelnes, Dovilė neturi sausų batų, Vidmanto rūbai, vakar skalbti, neišdžiūvo, nors ir sintetiniai... Žodžiu, šiandieną praverstų išgerti ko nors stipresnio, kad nepasigautume slogos.
Gailiuos pamiršusi šiltą kepurę, bet bent jau pirštinių nepamiršau. Mano rankos kaip ledinės ir, turbūt, dar nesulaukus rugsėjo, jau bus suskerdėję. Įprastas reikalas.
Rūkas sklaidosi nenoriai, yra vėjas, bet, matyt, šiandien vis tiek bus debesuota diena. Bent jau kalnuose. Iš jų dar neišeisim iki penktadienio. Dar tik antra diena!!! O VIEŠPATIE!!! Aš dar nebuvau užsimetus ant pečių kuprinės šiandien, o jau negaliu apie tai pagalvoti. Vakar buvo apėmęs jausmas, kad ji vis sunkėja, nors šiandien daiktai užima akivaizdžiai mažiau vietos.
Pala, aš labiau apsirengusi! Žodžiu, ne geriau. Jei aš labiau apsirengiau, logiška, kad rūbai nebeužima vietos kuprinėje. Vištų višta! Nenuostabu, kad aukštojo nebaigiau... Mama didžiuotųsi...
Vakar buvom priėję kaimelį, tiksliau turistinę bazę „Dragobrat“ kur be karvių, kurias gražiai aprašė Ieva (vakar man pavyko žmones įkalbėti ką nors užrašyti į tave), matėme aveles. Dienorašti, jei kada turėčiau kaimą, auginčiau aveles! Atrodo, mieli padarėliai: garbanotos, nedidukės, raško žolytę, mekena, laksto tokia maža bandele, visur drauge. Kvaili, mieli padarėliai. Ir joms po kaklu skambaliukai. Mano avelės irgi būtų su skambaliukais.
Beje, grįžtant prie kalnų temos, Karpatai – labai judrūs kalnai. Vis ką nors sutinkame. Be keliautojų, čia nuolat zuja nenusakomos markės autotransportas. Nuolatos! Na, dar karvės. Bet mašinų – pilna. Ir važinėja jos kalnais! Kiek tai kainuoja??? Saša sakė, kad tomis mašinomis veža uogų rinkėjus. Čia auga daug daug mėlynių ir bruknių. Nepaprasta. Dar čia auga, šiaip jau saugomi, katilėliai, kurių jau spėjo priskinti Tadas ir padovanoti Ievai....
Atrodo, išeiname. Reik dėk kuprinę ant pečių, kad ją kur... IKI, milda K.
 |
| Oras taisosi, artėjam prie "vaizdingos vietelės", tinkamos fotosesijai |
Stiz (liet. Kupeta) (1704 m.) – Katilas (1771 m.) – Apšynec ir Svidovec viršukalnės (apie 1762 m.) – Troiaska (1702 m.) – Tataruka (1707 m.) – Juodoji Tisa
2010 08 25
Labas rytas, brangus dienorašti!
Vakare neturėjau kada tau parašyti. Dieną praleidau nuostabiai. Užkopėm į dar tris viršūnes, tačiau jos buvo ne tokios stačios, kaip kalnų Dvynių. Tiksliau, jos stačios, tik nereikėjo nuo vienos iki kitos kopti, nes jos sudaro tarsi vieną grandį. Taigi ėjom tiesiu keliu. Nors ką aš šneku... Nieko panašaus.
Iš tiesų, tai vakarykštį žygį galima padalinti į dvi dalis: iki pietų ir po pietų. Iki pietų lipom į kalnus, berods apie 1740m aukštį, o po pietų leidomės nuo jų į slėnį, ėjome per mišką.
Šį kartą kalnuose nesimatė mašinų ir karvių. Tai turbūt reiškia, kad civilizacijos juose mažiau. Apačioje, slėniuose, buvo matyti kelios piemenų trobos ir tamsiai mėlynas ežeras. Kito kalno slėnyje ganėsi arklių banda, o paties kalno šonas buvo toks pliktelėjęs, matėsi uolienos. Visi puolė fotografuotis ant vienos kalno atbrailos, kuri greitu laiku (gal už kokio šimtmečio) turėtų tapti rieduliu, kuris nudardėtų tiesiai ant apačioje ganomų arklių, o po to įpultų į vieną tų tamsiai mėlynų greta ganyklos žėrinčių ežeriukų. Trečiojo kalno apylinkės jau skendėjo eglynuose.
 |
| Fotosesija: Eduardas |
 |
| Fotosesija: Dovilė |
 |
| Fotosesija: Milda |
 |
| Fotosesija: Vidmantas, Milda, Dovilė stovi |
 |
| Fotosesija: Vidmantas, Milda, Dovilė klūpi |
 |
| Fotosesija: Milda, Vidmantas, Dovilė pozuoja be kuprinių |
Vakar buvo nacionalinė Ukrainos šventė – Nepriklausomybės diena. Pakeliui, eidami per kalnų keteras, sutikome gal 25 jaunuolių grupę, nešant Ukrainos vėliavą. Jie taip minėjo šią šventę. Dar sutikome tokį keliautoją lenką, jis išsiruošė į kalnus pats sau, vienas, ilsėjosi įsitaisęs viršūnės užuovėjoj. Saša ir Tania su juo bendravo, liko sužavėti.
Vakar labai greitai pasijutau alkana. Ieva sušelpė kelis ledinukus nuo gerklės skausmo, Edis davė gliukozės. Kažkaip pasijutau apgauta, nes perlipus vieną kalną kažkas man pažadėjo, kad perkopę kitą, pietausim.
 |
| Milda miršta iš bado |
Taip skubėjau, net lenktyniavau su Vidmantu, kuris pirmas nueisim iki tos pažadėtosios viršūnės. Net Sašą aplenkiau. Tačiau, kai ją perkopėme ir buvom bepradedą dairytis užuovėjos, kur galėtume įsitaisyt pietums, mums pirštu parodė dar vieną kalną, ir po to dar vieną, kai pagaliau atsisėdome valgyt. Aš ėdžiau! Paštetas ant duoniuko, kečupas, sūrio, dešros, šprotą. Ėdžiau.
Miškas
Pietūs buvo gerai! O po jų prasidėjo visai kitoks kelias – leidomės į mišką. Man labai patiko leistis į mišką. Kažkaip ramiau pasijutau tarp medžių, negu plikuose kalnuose. Dienorašti, jei kada dar eisiu į kalnus, lai jie būna miške!
 |
| Leidžiamės į mišką |
Žinoma, kad ir per mišką, nusileisti buvo sunku: Labai status šlaitas, dumblėtas – molėtas, medžių šaknys slidžios, aštrios, daug virtuolių... Na, bet kuprinę tokiu keliu nešti kažkodėl vis tiek buvo lengviau... Šiandien jaučiu, kad turiu raumenų ir ten, kur niekad neįtariau jų esant! Nekalbu apie tai, kad pradėjo skaudėti kojų raumenis, kad blauzdas kartais mėšlungis traukia... Pradėjo skaudėti pėdas, nusitryniau odą ant juosmens, kur diržas remiasi, dar apsidraskiau, eidama per krūmokšnius... Aj, tai apie raumenis... Dienorašti, man paskaudo sėdimąją! Čia tai bent! Nežinojau, kad ten būta raumenų...
Net ir einant mišku, mūsų grupė labai išsitempia. Kai kuriems eiti sunkiau. Spėju, jei bent kiek atsilikčiau nuo gido ir Valentinos, būčiau pati paskutinė. Iš tiesų, Saša gan greitai eina, mus skubina. Bet bent jau vakar pasivijom savo maršrutą. Bus matyt, kaip pavyks šiandien, nes vėl kopsime. Kopti visiems sunku, greitai pavargstame. Su Valentina atradom būdą, kaip neprarasti jėgų, lipant į kalną – tereikia kas 30 – 40 žingsnių, ar pan., stabtelėti, pakvėpuoti, pavartyti akimis, o tada galima tęsti toliau ;)
Net ir einant mišku, mūsų grupė labai išsitempia. Kai kuriems eiti sunkiau. Spėju, jei bent kiek atsilikčiau nuo gido ir Valentinos, būčiau pati paskutinė. Iš tiesų, Saša gan greitai eina, mus skubina. Bet bent jau vakar pasivijom savo maršrutą. Bus matyt, kaip pavyks šiandien, nes vėl kopsime. Kopti visiems sunku, greitai pavargstame. Su Valentina atradom būdą, kaip neprarasti jėgų, lipant į kalną – tereikia kas 30 – 40 žingsnių, ar pan., stabtelėti, pakvėpuoti, pavartyti akimis, o tada galima tęsti toliau ;)
 |
| Genių darbas |
Miškas – tai eglynas. Nustebino daug išvartytų grybų. Kodėl žmonės taip daro? Grybų, tokių valgomų, beveik nemačiau. Kelios ūmėdės, voveraitės. Saša fotografavo raudonąją musmirę. Pasirodo, musmirės čia retenybė! ;)
Išėję iš miško aptikom kažkokį vienišą namą, gal medžiotojų prieglaudą, ar pan. Nepasidomėjau. Šalia to namo, prie stalo sėdėjo moteriškės, valė grybus – milžiniškus baravykus! Tikrai milžiniškus! Tadas fotografavo, įrodysiu, kad jie tikrai baisaus dydžio!
Dienorašti, o dar vakar išsimaudžiau. Pirmą kartą per tris dienas. Užteršiau vengrų pasididžiavimą – Juodąją Tisą, jos ištakas :) Tai toks menkas, šaltas upeliukas, kuris Vengrijoje tampa didele upe.
Naktį praleidau gana gerai, tik Edis knarkė, ne naujiena. Buvo šilta, girdėjau, kad lijo, rytą pakilo vėjas, buvo vėsu, bet jau šviečia saulė.
Pusryčiams davė sorų kruopų košę su razinomis + arbata su šokoladu. Sorų kruopomis aš lesinu savo paukštį. Nebesistebiu, kad jis mėgsta vogti iš mano lėkštės lašinius, duoną, bulves ar burokėlių sriubos skystimėlį su grietine... Nuo arbatos supykino, bet jaučiuos gerai. 5 minutės prieš ėjimą. IKI, milda K.
**
2010 rugpjūčio 25, rašo Vidmantas
Maitina vis blogiau. Šįryt kruopos su razinomis. Nei gramo mėsos. Su Tadu bandome paaiškint, kad mes ne paukščiai ir kruopomis nemintame. Rezultatas: už bausmę net citrinos į arbatą nebedėjo.
Mitybos sutrikimą gali sukelti mūsų vakarykštis išgertas butelis “Kaktebel” konjako. Lietuvių grupė statė krymietišką konjaką, kad atšvęstume Ukrainos nepriklausomybę. Gidas negeria, nerūko ir nešiukšlina, gal todėl sumažino kalorijų kiekį pusryčiuose. Vakare laukia maisto papildymas: laukiam dešrų, lašinių, duonos ir kitų gėrybių.
Pakuojame daiktus, laukia pakilimas į kokį tai kalną… Užtrauksim dainą iš filmo “Kindzadza”: “mama, mama što ja budu delat”.
**
Šią dieną išmokau šaunų žaidimą, kurio pavadinimas „Kopimas į Everestą“. Žmogus paima bokalą alaus ir vis po truputėlį nugeria, o kiek nugeria, tiek jam įpila degtinės. Geria tol, kol bokale lieka vien tik degtinė (reiškia, į Everestą užkopė :)), o tada reikia grįžti atgal, t.y. vėl gerti, tik vietoj nugertos degtinės pilamas alus, tol kol bokalas bus pilnas alaus. Deja, retai kas nulipa nuo Everesto... :)
Vakar žaidėm UNO. Pamatėm, kad stalo žaidimus mėgsta visų tautų gyventojai. Vakaras praėjo labai šauniai.
Pastebėjimas: šiandieną matosi, kad žmonės pavargę ir rodo vieni kitiems „ožius“, o man galvoje sukas viena frazė – „vaikai, gyvenkime draugiškai“.
Jei paminėti šios dienos įspūdžius:
1) Nuostabi gamta;
2) Pavojingi nusileidimai;
3) Draugiški žmonės;
4) Maisto stygius, tačiau moteris atgauna formą :) ;
5) Gražūs „kalniečiai“;
6) Žygis vis lengvėja.
Dovilė
**
Gorganų viršukalnės – Bratkovskaja (1788 m.) – Gropa (1758 m.) – Durnia
2010 08 25 Sustojimas prieš pietus
 |
| Milda ir Ieva: vėjuotoje viršūnėje Bratkovskaja |
Brangus dienorašti,
Nusprendžiau padaryti įrašą, nes tiesiog nebespėju konspektuoti informacijos savo galvoje. Ką tik įlipome į Bratkovskaja kalną, jo pavadinimas lenkiškas. Ir tai pati vėjuočiausia viršūnė Karpatuose.
Kopti buvo tiesiog SUPER!!! Šis kalnas buvo miške ;) U KNOW WHAT I MEAN??! ;)
Suskaičiavau 13 virtusių medžių, kuriuos perlipome. Iki šito kalno turėjome dar 3 kartus užlipti ir nusileisti per, dabar čia iš aukštai žiūrint, labai menkas kalveles. Eime toliau. IKI, milda K.
Nusileidimas
 |
| Pietų pertrauka apkasuose |
Aplinkui pilna arkliašūdžių. Saša paaiškino, kad tai piemenų arkliai. Jie nelabai draugiški, pusiau laukiniai ir dar kandžiojasi. Gaila, tačiau čia nesutikom anei piemens, anei arklio, anei jokios karvės, ar mašinos. Mūsų gidas sakė, kad šioje pusėje kalnai vis labiau „laukės“, t.y. sutiksime vis mažiau vietinių. Nors turistų pilna! Net pats Saša stebisi, kad jų čia tokiu metų laiku tiek daug. Sutikome bent tris grupes, be to, apie čia praeinančių turistų gausą liudija ir tai, kad visur pilna šiukšlių. Ak, taip, nepaminėjau šiukšlių...
Mes žygiuojame gana populiariais maršrutais, panašu, nes šen ir ten vis aptinkame maišelių, popierėlių, maisto atliekų, skardinių, net kojinių, batų padukų ir panašaus gėrio. Patys, žinoma, po savęs t.p. paliekame ne ką įspūdingesnį vaizdą. Ypač daug tų baltų popierėlių...
Mūsų gidas nešiukšlina. Nesuprantu, kaip jam tai pavyksta... Gal jis labiau „susilieja“ su gamta?
Idėja: prieš žygį gidai galėtų instruktuoti, kaip reikia elgtis gamtoje, nes, akivaizdu, jog tokio „žmogiško“ supratimo, tokio visiems bendro, neegzistuoja. Arba nebėra. Atvažiavus į Ukrainą, pasidarė aiškiau, kokie mes anksčiau buvome, ir kokiais tapome, ką praradome, ir ką įgijome. Vakar, atliekant vakarinę „dezinfekciją“ KAKTEBEL‘iu, apie tai ir šnekėjomės. Buvo smagu. Minėjome Ukrainos nepriklausomybės dieną, visi pasakė po tostą, gėrėm neįdomiu lietuvišku principu – ratuku siuntėm taurelę ir butelį su palinkėjimu „į tave“.
Beje, vakar per vakarienę visus išgąsdino Tania, netikėtai prapuolusi KAŽKUR! Jai gal buvo nepriimtinas mūsų pasiūlytas vakaro praleidimo būdas. Saša išėjo ieškoti, pasirodo, į visai priešingą pusę. Tai štai, gidui bėdą sukėlė ne “sausumos” įstatymą pažeidę lietuviai, o vienintelė pavyzdinga ir savarankiška grupės narė. Kalnuose “ūžti” nepradėjom, o Tania grįžo šypsodamasi mums, “ribiatoms”, nes tik nuėjo netoliese pasėdėti, per ausinuką muzikos paklausyti… Tai va.
Vakarienei gavom ryžių košės su tušonke + arbata su citrina. Desertui šokolado ir sausainių. Mūsų vyrukams stipriai neužtenka. Dar juos ypač nuliūdino tai, kad kažkoks vos ne šventas pažadėtasis Olegas šiandien neatneš skanėstų – lašinių ir tikros duonos.
Anksčiau pamiršau paminėti, kad kalnuose mačiau gluodeną. Truputį skiriasi nuo lietuviškojo savo spalva – ryškiai šūdina. Kitaip nesugalvoju. Gal kažkas panašaus į nuvalytų metalo rūdžių spalvą. Miela.
 |
| Lenkijos ir Čekoslovakijos sienos žymeklis |
 |
| Milda leidžiasi išdžiūvusiu kalnų upeliu |
Beveik išryškėjo, kas po ko eina grupėje. Man geriausia su Valentina ir Dovile. Mes tik truputį atsiliekame nuo Sašos. Šiandien prie mūsų prisijungė Marija su Sergėjumi, nežinau, ar tikrai noriu aprašyti priežastis, kodėl jie nusprendė nebeeiti gale... Gal verčiau kada gyvai tą situaciją aptarsime, jei turėsime noro. Juk lieka tik geriausi įspūdžiai!
Dovilė šiandien užtikrintai ir atsakingai pareiškė, kad žygis jai labai patinka. Man irgi patinka, ypač kalnai miškuose :)
Apsistojome kažkur miško vidury įrengtoje stovykloje. Vandens labai mažai – išdžiūvęs upelis. Jau minėjau, kad leidomės keistu keliuku, lyg išdžiūvusio upelio vaga. Taigi... Šiandien vėl nesiprausiu. Šiek tiek pavydžiu Vasiai ir Vikai jų transportuojamo dušo aparato. Tikrai taip. Jie nusipirko į kalnus net ir tokį daiktą. Įdomu, kokiu alpinizmu užsiima ta jų draugė, tiek daug pasakojusi apie savo žygius į kalnus? Apie ką bešnekėtume, Vasia ir Vika žino visus atsakymus. Vasios ir Vikos klausk drąsiai! Apie kalnų batus, priešuraganines palapines (nes jie tokią įsigijo šiam žygiui), sintetinius rūbus, miegmaišius, gertuves, puodus, šaukštes (teisingai parašiau - tai šaukštas ir šakutė viename) ir kitą kalnų žygių inventorių jie išmano geriausiai... Ir kalnų inventorių gaminančias firmas jie žino geriausias. Net ukrainietišką vyną ir tą patarė geriausią, nes jie geria geriausią.
Na, tiesą pasakius, tik Vikai galima pavydėt dėmesio, kurį jai rodo Vasia. Tokio rūpestingo vyro nė su žiburiu Lietuvoj nerasi :)
Vakarienei gausime makaronų su „tušonke“ + arbata. Tikėkimės, duos citrinos. IKI, milda K.
2010 08 25 Prieš miegą
Brangus dienorašti!
Jau susiruošiau miegoti. Turbūt bus nerami naktis, mat netoliese įsikūrusioje turistų grupėje įvyko nelaimė – pasimetė vienas žmogus. Lyg tyčia, jo vardas Olegas. Lygiai kaip to, kurio šiandien laukėm – nesulaukėm. Sako, išėjo grybų ieškot ir prapuolė. Visą vakarą, kol stovyklaujame, girdisi, kaip kiti ieško to Olego. Mūsų Saša eina į mišką padėt ieškot. Mūsiškiai sukurs didesnį laužą, kad būtų orientyras. Bus nerami naktis.
Dienorašti, jau bandysiu užmigti. Beje, šiandien neturime mobiliojo ryšio. LABANAKT, milda K.
Žygio pabaiga. Legionų perėja (1083 m.)
2010 08 26
Labas rytas, brangus dienorašti!
Jau išgėrėm rytinę arbatą, tuoj judėsim. Pusryčiams davė grikių košės su razinomis. Suvalgiau tik pusę porcijos. Jaučiuosi gerai.
Naktis buvo šalta ir žemė – kieta. Liana buvo teisi, kai įspėjo dėl trečios nakties kalnuose. Ji sakė, kad pirmomis dienomis miegoti galėsiu, bet jau trečią naktį skaudės kaulus. Taip ir yra, tik aš ištempiau 4 naktis. Jau netepsiu tepalais kojų, kaip yra, taip. Galų gale, tingiu. Svarbiausia, kad jau susipakavau kuprinę. Dabar turiu laiko rašyti, kol visi ruošiasi.
Vakar atsirado Olegas, kurį anksčiau minėjau. Tas grybautojas. Pati jo nemačiau, bet Valė pasakojo, kad ne kaip atrodė. Buvo basas. Turbūt labai persigando. Aš išsigąsčiau...
Šiandien tikrai šalta. Visi rūbai smirdės ne manimi, o laužu, nes rašau ir šildausi prie jo.
Reiks kažką gero parvežti Lianai ir Ernestui lauktuvių. Jie puikūs! Už tai, kad nepagailėjo paskolinti kuprinę, kilimėlį ir gerąją Lianos striukę. Baisu ir vilktis, kas nesuplėšyčiau, bet labai praverčia, kai įkopiame į viršūnę ir kiaurai pučia vėjai. Dar reikės nupirkti naują kilimėlį, nes šitas suteptas mėlynėmis, apdraskytas pušynuose ir išgulėtas. Dar gali tekti pirkti naują sagtį Ernesto kuprinei, nes šita kažkaip atsileidžia, arba atsisega.
Keliausime į Legioną, kažkokį tarpeklį – perėją. Ten, kur per karą buvo sumušti lenkai. Nusimato 19 km, leisimės. Bus paskutinė naktis palapinėje. Beje, šiąnakt Edis neturėjo jėgų knarkti ;)
Dar turėtume sutikti Šv. Olegą su lašiniais ir duona, beigi girdėjau gerą žinią – jis dar neša kondensuoto pieno! Niam! Nuostabu!
Laikas valyti dantis ir keliauti. IKI, milda K.
2010 08 26, paskutinė stotelė
Sveikas, brangus dienorašti!
Mūsų žygis praktiškai jau baigtas. Už 1 valandos kelio jau kaimelis, kurį priėję sėsime į „mikruškę“ ir važiuosime į Ivano – Frankovską. Ten arba nakvosime, arba pirksime bilietus į Kamenyj Podolską, o iš ten – Kijevas. Tačiau tai bus rytoj, o šiandien dar nakvosim palapinėse, Rafailovo upelio, tiksliau upės, krante.
 |
| Paskutinė bendra nuotrauka iš kalnų, ypatingoje vietoje - "paliankoje", Ukrainos Karpatų pievoje/ganykloje |
Kaimas
2010 08 26 Vakaras
Įdomiai su mano batais gavosi... Žadėjau kitą kartą per upę bristi basa, kad neprisemčiau savo antros poros batų, kurių per visą žygį taip ir neprireikė. Kaip įdomu. Bridau per upę basa, paslydau ant slidžių akmenų ir puoliau su savo atsarginių batų pora rankose tiesiai į vandenį. To ir reikėjo tikėtis... Rytojui viskas turėtų išdžiūti.
 |
| Pakeliui į kaimą |
Įdomus gyvenimas kaimelyje. Ant gatvės, t.y. vieškelio, myža karvės, vaikštinėja riebios antys bei viena kita melžėja su aukštakulniais... Atsiprašau, nepilnametės gražutės kaimo panelės su trumpais sijonais ir aukštakulniais, vaikšto pagrindiniu kaimo vieškeliu. Pavydžiu, realiai. To, kaip joms pavyksta eiti. Kalnuose vaikai labai greitai suauga. Juos praktiškai tiesiai nuo lopšio pristato prie sunkiausių namų ūkio darbų. Galima gailėti, kad vaikai neturi vaikystės, galima piktintis, kad mergaičių niekas nemoko, kas yra estetika, galima priekaištauti, kad jaunuoliai tingi dirbti ir geria, galima viltis, kad, pabėgę į didmiesčius, žmonės ras ten geresnį gyvenimą. Bet geriau galvoti apie tai, kad gyvenimas kaime paprastas ir aiškus, kad čia nereikia skubėti, kad sunkus fizinis darbas reiškia sotų gyvenimą, o pijokavimas... Na, tai irgi egzistencijos rūšis kaime. Tik oras kaime šviežesnis – nenuginčijamas privalumas ;)
Mėlynanosiai voliojasi patvorėse – nestebina. Tai, kad jie vairuoja nenusakomos markės ir amžiaus autotransportą – nebestebina. Šiaip, toks antropologinis pastebėjimas – žmonės, gyvenantys čia, kalnuose, labai žemo ūgio. (Negi intelekto? ) Šunys taip pat. Olegas pasakojo, kad jaunimas palieka kaimą, nes čia visiškai nėra galimybių gyventi geriau. Kaimai žiauriai skursta, o jaunimas nori uždirbti milijoną. Lieka alkoholikai ir kiti gyvenimo nuskriaustieji, kaip kad mūsų „Načialnykas“ – paveldėtų genetinių ir įgytų ligų ir sindromų rinkinys, reikalavęs mokesčio už tai, kad apsistojome jo pievelėje. Pievelė, žinoma, ne jo. Ir, žinoma, joks jis ne „načialnykas“, o tik piemuo – „pastuch“. Užteko lietuviško „samagono“ iš mažulyčio „Tichės“ buteliuko, paimto dezinfekcijai, kaip kad sakė, ir kuriuo pavaišino, Tadas. Vakare Tania su Olegu vėl eis į kaimą, susitarė su viena melžėja nusipirkt pieno. Vėl turėsim šviežią desertą vakarienei ;) Šiandien t.p. leidžia subaigt visas džiovintas figas ir bananus.
Šv. Olegas
Brangus dienorašti, šiandien mūsų paskutinis vakaras drauge su grupe. Kažkaip nesistebiu, kad visus apėmęs palengvėjimo jausmas. Nes, pirmiausia, kuprinėse nebėra sunkiųjų maisto produktų, dar nebejaučiame vandens trūkumo (statome palapines ant upės kranto), už ˜1 val. kelio buvo kaimelis, kuriame pirkome alaus, sausainių, saldainių ir 4 arbūzus. Saša ir Tania, su savo prieskonių dėžute, verda paskutinę vakarienę – ryžių košę su kukurūzais (parūpino Olegas) ir „tušonke“, visi mano batai džiūva, Olegas pasakoja smagias istorijas, visi atsipalaiduoja ir, apskritai, vakaras dar tik prasideda.
Dienorašti, šis asmuo nusipelno atskiro lapo visoje kalnų istorijoje. Kaip jau minėjau, kalnuose kilo maža sumaištis, Tadui ir Vidmai iškėlus mėsos problemą, įvardinkime ją taip ;) Gal ir teisingai, nes Vidmantas pasakojo apie pernykštį savo žygį į Karpatus, kur buvo maitinamas tikra duona ir lašiniais. Tado klausimas jau antrą žygio vakarą skambėjo konkrečiai - „kagda būdim miaso jest?“. Tai privertė susimąstyti visus. Pasirodo, žmonės buvo patenkinti tuo, ką gavo, kol nepagalvojo, kad galėjo gauti geriau... Tania lietuvių grupę išvadino akiplėšom ėdrūnais, tik, žinoma, naudojo malonius žodžius: nesantūrūs, dideli, turintys gerą apetitą... Bet esmė buvo Ta – turėtume būt supratingi ir pasistengti pasitenkinti tuo, kas yra.
Visgi, į iškeltą klausimą buvo sureaguota (matyt išsigando, kad lietuviai visus apvalgys) ir Saša, susisiekęs su savo vadovu, pranešė, kad mums bus „suveikta“ lašinių ir tikros duonos. Taigi, rytojaus dieną, turėjome susitikti su pasiuntiniu Olegu, išėjusiu mums parnešti gardėsių. Ir taip trečiajai žygio dienai einant į pabaigą Olegas tapo legenda. Ketvirtosios dienos rytą visi sukandę dantis dėjomės kuprines ant pečių, nes tikėjom, kad vakare mums bus dosniai atseikėta. Visi svajojo apie Olegą. Vien jo vardas mums skambėjo kaip pažadas, vilionė, jis įgijo tiesioginį ryšį su seilėtekiu ir tapo pilnavertės mitybos kalnuose pavydžiu. Olegas! Olegas! Olegas tapo šventuoju. Olegas neatėjo.
Sutikome jį šiandien, „Legionuose“, kur per vieną dieną lenkus nugalėjo čekoslovakai. Jis raikė duoną ir tepė ant jos kondensuotą pieną bei virė tikrą kavą. Dar jis mus vaišino graikiniais riešutais. Tik mėsos, tiksliau lašinių, taip ir neatnešė, nes, sunku patikėti, parduotuvėje (!) jų nebuvo... Bet buvę nebuvę tie lašiakai... OLEGAS!!! Visą likusį kelią su Dovile tapsėjom tam kalnų vyrui iš paskos, varvindamos seilę, gėrėjomės tomis blauzdomis, tais sėdmenimis, tais sunkią kuprinę laikančiais pečiais, klausėmės to balso, juokėmės iš to humoro jausmo... Ech! Mužčyna! Nam by takova! Su Dovile jau ir rusiškai pramokom. Galiu pasakyt, kad net mintys galvoje, net ir tos, rusiškos tapo ;) IKI, milda K.
2010 08 28 Kamianets – Podolskas
Labas rytas, brangus dienorašti!
Vakar visai neturėjau laiko, kurį būčiau galėjusi skirti ramiam pastarosios paros aprašymui.
Dabar, štai, sėdim su Dovile ir Edžiu ant suoliuko, prie mūsų hostelio už 5 EUR nakčiai durų. Hostelis, neabejoju, kad tokių galima rasti visur, bet gi vis tiek, savotiškas. Kita vertus, nėra ko tikėtis už 5 EUR. Šiąnakt žiauriai miegot nedavė uodai.
 |
| Hostelio iškaba: Laskavo prosimo! |
 |
| Hostelis: IIa. foje |
 |
| Hostelis: koridorius |
 |
| Hostelis: kambario nr. 19 durys |
 |
| Hostelis: bardakėlis kambaryje nr. 19 |
 |
| Hostelis: kambario nr. 19 interjero detalės |
Taigi, mes Kamianets – Podolske. Įdomiai čia atsiradome. Teks viską pasakoti nuo pradžių. Vėliau. IKI, milda K.
Šeštoji diena. Meškos
2010 08 27
Rytas išaušo gražus. Saša ir Olegas stebėjosi, kad per visą žygį mums taip gerai pasisekė su oru. Karpatuose įprasta, kad oras vos ne kardinaliai keistųsi kas tris dienas. O mums visą laiką švietė saulė.
 |
| Laukiniai arkliai Rafailovo pakrantėje |
Vidmantas jau Ivano-Frankovske. Išėjo anksti ryte, kad spėtų pasitikt atvažiuojančią Yuko bei su Oksana suderintų mūsų nakvynę Kamianets – Podolske. Taip, nepavyko įkalbėt Tado likti nakvot Frankovske, o tada, kaip baltiems žmonėms, neskubant, nuvažiuot į Podolską ir jį apžiūrėt. Visi per daug pavargę aiškintis ir protestuoti. Jau norisi namo, nuotaika akimirkomis genda. Iš Kamianets – Podolsko į Kijevą, ir dar ten 1,5 paros, ir vėl kelionė autobusu į Vilnių... Noriu namoooo...
 |
| Bistrica |
Dienorašti, nusistebinau net pati save, bet vis dar negaliu susiturėti, prisimindama savo nuotykį palapinėje. Pasakorius Olegas mums pietaujant „Legionuose“ prišnekėjo apie mešką, prieš porą dienų užvijusią piemenį į medį ir papjovusią jo arklį. Beje, kalnuose nemačiau nė vieno laukinio žvėrelio, išskyrus piemenų karves su skambaliukais, avis su skambaliukais ir tuos keistuosius laukinius arklius, kurie gali įkasti.
Taigi, guliu palapinėje ir girdžiu – pievelėje kažkas vaikšto. Maniau, vėl mūsų „Načialnykas“ prisistatė, tik šį kartą dar ir apvogt galbūt ketina... Na, bandau nekreipti dėmesio, bet budrumo neprarandu. Žingsniai priartėjo, o tada kad nusiprunkš gauruotas snukis, įkvėpęs pilnus plaučius oro!
Na, ne visai gauruotas. Tik nuo to garso mano vaizduotė paklaiko... Nesugalvojau nieko geriau, tik pradėt rėkt maždaug tokius žodžius: „Žmonės! Čia meškos vaikšto!” Kažkam pasirodė, kad blogai išgirdo, tai dar pasitikslino: „Ką?!” Rėkiu garsiau: „Čia meškos vaikšto!!!” Lyg nežinočiau, kad mane išgirdus meška arba užpuls mane palapinėje, arba išsigandusi pabėgs. Girdėjau garsiai atitrepsint narsųjį Olegą – gelbėtoją, spalvingi epitetai liejosi iš jo lūpų. Supratom, kad prie palapinės kažko tikrai būta, bet ne gauruoto meškos snukio. Kažkas sumojo pašviest geru prožektoriumi į tamsą ir ten įžiūrėjom juodą žvilgantį laukinį arklį, nors visai ne bėrį. Pasirodo, tas laukinis juodčkis visai greta mano palapinės atėjo žolės parupšnot, ir išgąsdino mane, o aš išgąsdinau jį ;) Pabėgo. Šis nuotykis taip paveikė mano sąmonę, kad nakčia, bemiegant, dar kartą patyriau visą tą siaubą, išgirdusi riaumojančią mešką palapinėje. Pašokau iš miegų apimta išgąsčio, o ten viso labo girtas Edis užknarkė. O galvojau patirsiu infarktą...
**
2010 08 28
Niekaip nesuprantu Ukrainos restoranų ir kavinių mados patiekalus ir garnyrus nešti atskirose lėkštėse. T.y. jei užsisakai kepsnį ir prie jo garnyrui pasirenki bulves ir šviežias daržoves, tai viską atneš atskirai, trijose lėkštėse. Ir netgi gali atnešti vieną po kito, kaip atskirus patiekalus!
 |
| Mildos veido išraiška, kai taksi lekia 150 km/h greičiu |
Šaip ar taip, Ivano – Frankovske paskutinį kartą visi papietavome ir išsiskirstėme savais keliais. Mūsiškis vedė į Kamianets – Podolską. Pasigavom taksistą, kuris už 700 grivinų per maždaug 3,5 val., važiuodamas maždaug 120 – 150 km/h greičiu (nejuokauju – mes net milicijos automobilį aplenkėm), pristatė mus tiesiai į vietą. Pakeliui teko klausytis ukrainietiškų romansų bei čiastuškių, kurios taip patinka Ievai. Dar išgirdom taksisto jaunystės prisiminimų apie karo tarnybą Kaune bei jo nelaimingos meilės istoriją, kuomet jis, dirbęs tarptautinių reisų vairuotoju, vežiojo kontrabandinį benziną ir rezgė romaną su muitininko dukrele, kuri slėpė nuo jo, kad yra milicininkė... Na, pamatęs mūsų hostelį už 5 EUR nakčiai, prasitarė, kad gaila jam mūsų. Už tai mes jam atsidėkojom papildomais 100 griuvenų ;)
Kamianets – Podolsk
Visi ukrainiečiai stebisi, kodėl nusprendėme važiuoti į Kamianets – Podolską, kai yra Lvovas... Šiaip ar taip, atsidūrėme Podolske, taip pat turistų lankomame mieste, dėl čia riogsančios pilies. Be to, reikia supirkti lauktuves namiškiams. Tai ir yra mano prioritetas, kol sulauksime traukinio į Kijevą. Pasitarę su Dovile, nusprendėm nešvaistyti laiko ir pinigų pusryčiams/pietums kavinėse, o pereiti Kamianets – Podolską kiaurai, skersai ir išilgai.
Bet prieš tai... Užsukom į „minimarketą“ šalia „supermarketo“, batono ir kefyro, greitai užsikimšom skrandžius ir išsiruošėm. Kino teatras „Жара“, kuriame jau rodo „Druską“ bei „Pradžią“, didelis turgus (ten radom gerų lauktuvių draugėms – šilkinių skarelių iš Turkijos) bei, labai netikėtai, plakatas su Lietuvos milijonieriaus-Seimo nario-medžiotojo Antano Boso nuotrauka! Iš tiesų, turgaus tikėjausi geresnio, mat taip ir negavau pirkti išsvajotosios gėlėtos rusiškos skaros su kutais bei lėlytės linguolytės, a.k.a. „Vanka Vstanka“. „Vyšivankos“ irgi neįpirkau – 40 EUR, bobulės rankų darbas.
Kamianets – Podolsk
Visi ukrainiečiai stebisi, kodėl nusprendėme važiuoti į Kamianets – Podolską, kai yra Lvovas... Šiaip ar taip, atsidūrėme Podolske, taip pat turistų lankomame mieste, dėl čia riogsančios pilies. Be to, reikia supirkti lauktuves namiškiams. Tai ir yra mano prioritetas, kol sulauksime traukinio į Kijevą. Pasitarę su Dovile, nusprendėm nešvaistyti laiko ir pinigų pusryčiams/pietums kavinėse, o pereiti Kamianets – Podolską kiaurai, skersai ir išilgai.
Bet prieš tai... Užsukom į „minimarketą“ šalia „supermarketo“, batono ir kefyro, greitai užsikimšom skrandžius ir išsiruošėm. Kino teatras „Жара“, kuriame jau rodo „Druską“ bei „Pradžią“, didelis turgus (ten radom gerų lauktuvių draugėms – šilkinių skarelių iš Turkijos) bei, labai netikėtai, plakatas su Lietuvos milijonieriaus-Seimo nario-medžiotojo Antano Boso nuotrauka! Iš tiesų, turgaus tikėjausi geresnio, mat taip ir negavau pirkti išsvajotosios gėlėtos rusiškos skaros su kutais bei lėlytės linguolytės, a.k.a. „Vanka Vstanka“. „Vyšivankos“ irgi neįpirkau – 40 EUR, bobulės rankų darbas.
 |
| Kamianets-Podolsk: Milda pozuoja prie Ukrainos telekomo rožyno/šabakštyno |
 |
| Kamianets-Podolsko turgaus prieigose: Antanas Bosas reklamuoja medžiotojų parduotuvę "Snaiper" |
 |
| Kamianets-Podolsk: senamiestyje pasitinka cerkvė ir Volga |
 |
| Kamianets-Podolsk: nepagrindinė senamiesčio gatvelė |
 |
| Kamianets-Podolsk: bažnyčios griuvėsiai |
 |
| Kamianets-Podolsk: senamiesčio gatvelė veda žemyn, prie Smotryčiaus |
 |
| Kamianets-Podolsk: Senamiesčio šlaitas |
 |
| Kamianets-Podolsk: pilis |
 |
| Dovilė ir Edis |
Senamiestis kažkuo labai primena Vilniaus, tik atrodo autentiškesnis, t.y. stiklinių namų ten vis dar nėra, bet jau kur ne kur lipdomos blokinės palėpės ir dedami plastikiniai langai ;) Matėme vietinių vestuvių fotosesiją, kur vertingiausias prisiminimas jaunajam, akivaizdžiai, bus nuotrauka su Audi, ne su nuotaka.
Taip ėmėm artėti link miesto pasididžiavimo – pilies. Tikrai įspūdingai atrodo Smotryčiaus upės krantai – statūs skardžiai, tarnavę kaip miesto gynybinė siena, saugoję pilį nuo užpuolikų. Ne taip įspūdingai atrodo upės vanduo – smirdintis ir apšiukšlintas. Dabar upės šlaitai turistams patrauklūs dėl ekstremalios pramogos – bungee jumping‘o. Na, o pati pilis mažesnė ir nykesnė nei Trakų, tik tiek, kad akmeninė. Nėr ką daugiau ir pasakoti... Nešdinamės į Kijevą.
Plackartas
Kelionės plackartu į kalnus ir iš jų nesitikėjome. Jei viskas būtų klostęsi taip, kaip nuo pradžių planavome, atgal į Kijevą būtume grįžę diena vėliau, ir kupe. Asmeniškai, man jau buvo visai vienodai. Kažkaip keista, kaip greitai gali susitaikyti su tam tikrais savo privatumo poreikių apribojimais. Pvz., ar ne keista, kad taip gerai išsimiegi pilname vagone svetimų žmonių, nepriekaištauji ir nekumščiuoji šalimais knarkiančio kaimyno, stovi eilėje prie tualeto, kad galėtum vienu metu išlaikyt pusiausvyrą važiuojančiame traukinyje ir išsiplauti dantis, arba dediesi į galvą, kad kitą kartą nepamirštum, jog būtinai į kelionę verta įsidėti kryžiažodžių žurnalą + sumuštinį, kad visiem pakviptų kumpeliu ir sviesto įsigėrusia duona.
Taip ėmėm artėti link miesto pasididžiavimo – pilies. Tikrai įspūdingai atrodo Smotryčiaus upės krantai – statūs skardžiai, tarnavę kaip miesto gynybinė siena, saugoję pilį nuo užpuolikų. Ne taip įspūdingai atrodo upės vanduo – smirdintis ir apšiukšlintas. Dabar upės šlaitai turistams patrauklūs dėl ekstremalios pramogos – bungee jumping‘o. Na, o pati pilis mažesnė ir nykesnė nei Trakų, tik tiek, kad akmeninė. Nėr ką daugiau ir pasakoti... Nešdinamės į Kijevą.
Plackartas
Kelionės plackartu į kalnus ir iš jų nesitikėjome. Jei viskas būtų klostęsi taip, kaip nuo pradžių planavome, atgal į Kijevą būtume grįžę diena vėliau, ir kupe. Asmeniškai, man jau buvo visai vienodai. Kažkaip keista, kaip greitai gali susitaikyti su tam tikrais savo privatumo poreikių apribojimais. Pvz., ar ne keista, kad taip gerai išsimiegi pilname vagone svetimų žmonių, nepriekaištauji ir nekumščiuoji šalimais knarkiančio kaimyno, stovi eilėje prie tualeto, kad galėtum vienu metu išlaikyt pusiausvyrą važiuojančiame traukinyje ir išsiplauti dantis, arba dediesi į galvą, kad kitą kartą nepamirštum, jog būtinai į kelionę verta įsidėti kryžiažodžių žurnalą + sumuštinį, kad visiem pakviptų kumpeliu ir sviesto įsigėrusia duona.
 |
| Kamianets-Podolsk stoties perone: pikta Ieva laukia plackarto |
 |
| Rytas plackarte: tuoj Kijevas, o Milda dar nesiprausus |
Visus plackarto keleivius vienija dar vienas aspektas – vartojančių alkoholį, ir nevartojančių alkoholio, koegzsitencija. Bet gal tai būdinga tik sovietinės santvarkos ragavusioms šalims? Argi nebūtų įskųstas įkaušęs mūsų traukinio palydovas, kuris papildomai nugėrė dar ir pusę Tado, Vidmos ir Edžio horylkos? Jie nusprendė kelionę pragert, taip, kaip ir priklauso, keliaujant plackartu. Negaliu plačiau papasakoti, kaip jiems pavyko, nes išgėrus vieną menką alaus butelaitį mane nugalėjo miegas. Tačiau tikrai nepamiršiu paslaugiojo palydovo, kuris būdamas neblaivios būklės sugebėjo visiems išdalinti patalynę, pasiūlyti kavos/arbatos/saldainių bei išpeikti tą prastą Tado, Vidmos ir Edžio degtinę Dar jis paskolino mums didelį peilį arbūzui pjaustyti bei kibirą šiukšlėms mesti. O dar jis įsipylė stiklinę ir nunešė savo viršininkui, kad už girtavimą darbo vietoje nenubaustų... Spėju, tos nupiltos stiklinės bernams labai pritrūko...
Nakvynė
2010 08 29
Nakvynė
2010 08 29
 |
| Kijevo metro: kylam į miestą |
Dienorašti, kai tik grįžom į Kijevą, atsikvėpiau lengviau. Ne dėl to, kad pasiilgau civilizacijos šurmulio, bet todėl, kad ištvėriau, ir laikas iki autobuso, išvykstančio į Vilnių, tapo labiau apčiuopiamas. Fizinis nuovargis prapuolė. Tarsi skauda vieną kelį, bet tai nesvarbu. Net nujaučiu, kad dabar galėčiau kad ir iki Vilniaus nueiti, pėsčiom! Blogiau su nuotaika, nes darausi irzli. Turbūt pavargau nuo bendravimo su visais grupės nariais ir nuolatinio blaškymosi drauge. Noriu privatumo ir neatsižvelginėti į kitų poreikius. Noriu tik to, kas susiję su manim ir teikia man malonumą. Jei yra mano bendraminčių – viskas OK – einam kartu, ką nors sugalvosim. Jei yra manančių kitaip – viskas OK – darom kiekvienas taip, kaip suprantam, tik susitariam, kada ir kur susitinkam. Kitą kartą, važiuodama į kelionę su kompanija, būtinai stengsiuosi išsireikalauti tokio „laisvo nuo visų laiko“ ir geriau jį susiplanuoti.
 |
| Kijevo lauko kavinė |
Labai džiaugiuos vėl matydama Oksaną. Ji vėl papasakos įdomių istorijų apie Kijevą. Ko gailiuos negavusi kalnuose, tai pasakojimo apie tai, kodėl jie tokie. Reikės grįžus į LT lįst į Wikipedia, pasistudijuot. Dar pastebėjau, kad man, beje ir Dovilei, pasidarė daug lengviau reikšti mintis rusų kalba. Edis, šia prasme, iš viso pirmūnas, nes iki šiol temokėjo rusiškai keiktis. Štai ką reiškia 6 dienos, praleistos su kitataučiais/rusakalbiais! Beje, apie keiksmažodžius... Atkreipiau dėmesį, ir buvo baisiai gėda prieš bendražygius, kaip nuolat keikiasi lietuviai, o rusai ir ukrainiečiai – ne. Vienintelis šv. Olegas savo kalbas „pagyvino“ keiksmais, bet ir tie patys pasirodė įvairesni ir labiau įsipaišantys į jo istorijų kontekstą... Apskritai, šv. Olegas – vyras ;)
Šią ir kitą dieną, iki autobuso, praleisime Kijeve. Oksana mums suorganizavo nakvynę Kijevo universiteto dėstytojų bendrabutyje/viešbutyje. Vakare ten eisim. Reikia prisistatyti iki 12 val. nakties, po to griežtai užrakinamos durys. Dar draudžiama prasinešti alkoholį. Kažkaip nesiseka mums su pagėrimais šioje kelionėje.
Turėsime apsimesti VU doktorantais, atvažiavusiais į konferenciją su prancūzais. Neklauskit... Tikiuos, rasiu visiems lauktuvių atgal į Lietuvą. Beveik apie visus „nusipelniusius“ jau pagalvota... ;)
***
Tai štai, Dienorašti. Kijevo universiteto bendrabutis yra geriausia kas galėjo mums nutikti visos kelionės į kalnus metu. Čia geriau, negu kad galėtum tikėtis iš viešbučio už 15 – 80 EUR!!! Ačiū Oksanai!!! Už ryšius ir gudrų liežuvį. Primelavo šito viešbučio komendantei taip, kad net mes patys patikėjome: esame doktorantai iš Vilniaus universiteto, dalyvaujame konferencijoje, kuri suorganizuota savaitgalį, atvykome su kalnų kuprinėmis, murzinais rūbais, riebaluotais plaukais ir prakaituoti... Komendantė, savo ruožtu, nuleidžia akis, nes nėra įsitikinusi dėl mokesčio už nakvynę dydžio, todėl tik iš ryto paims iš mūsų tam tikrą sumą pinigų, dėl kurios esame sutarę su viešbučio valdytoja Absurdiška situacija, bet smagu dalyvauti tokiame korumpuotame reikaliuke, kur vieni bando įtikinti netiesa, o kiti bando ja patikėti... Tada pradedi suprasti, „kàme šãknys“ ;)
Yuko
Dienorašti, liko neaprašyta naujoji grupės narė, su mumis jau nuo grįžimo į Ivano – Frankovską. Štai kaip greitai Japonijos ambasada sutvarkė dokumentus, kad žmogus galėtų pasivaikščioti po Karpatus.
Šią ir kitą dieną, iki autobuso, praleisime Kijeve. Oksana mums suorganizavo nakvynę Kijevo universiteto dėstytojų bendrabutyje/viešbutyje. Vakare ten eisim. Reikia prisistatyti iki 12 val. nakties, po to griežtai užrakinamos durys. Dar draudžiama prasinešti alkoholį. Kažkaip nesiseka mums su pagėrimais šioje kelionėje.
Turėsime apsimesti VU doktorantais, atvažiavusiais į konferenciją su prancūzais. Neklauskit... Tikiuos, rasiu visiems lauktuvių atgal į Lietuvą. Beveik apie visus „nusipelniusius“ jau pagalvota... ;)
***
Tai štai, Dienorašti. Kijevo universiteto bendrabutis yra geriausia kas galėjo mums nutikti visos kelionės į kalnus metu. Čia geriau, negu kad galėtum tikėtis iš viešbučio už 15 – 80 EUR!!! Ačiū Oksanai!!! Už ryšius ir gudrų liežuvį. Primelavo šito viešbučio komendantei taip, kad net mes patys patikėjome: esame doktorantai iš Vilniaus universiteto, dalyvaujame konferencijoje, kuri suorganizuota savaitgalį, atvykome su kalnų kuprinėmis, murzinais rūbais, riebaluotais plaukais ir prakaituoti... Komendantė, savo ruožtu, nuleidžia akis, nes nėra įsitikinusi dėl mokesčio už nakvynę dydžio, todėl tik iš ryto paims iš mūsų tam tikrą sumą pinigų, dėl kurios esame sutarę su viešbučio valdytoja Absurdiška situacija, bet smagu dalyvauti tokiame korumpuotame reikaliuke, kur vieni bando įtikinti netiesa, o kiti bando ja patikėti... Tada pradedi suprasti, „kàme šãknys“ ;)
Yuko
Dienorašti, liko neaprašyta naujoji grupės narė, su mumis jau nuo grįžimo į Ivano – Frankovską. Štai kaip greitai Japonijos ambasada sutvarkė dokumentus, kad žmogus galėtų pasivaikščioti po Karpatus.
 |
| Yuko ir Vidmantas |
Dienorašti, panašu, jog tai meilė – būtum matęs, kaip Vidmantas nekantravo išvažiuoti anksčiau už visus, pasitikti Yuko :) Gražu! Jis padovanojo jai rožę – argi ne miela??? ;) Pamerkė ją į vandens bambalį, šypsojosi ir nešiojosi prisegtą prie kuprinės visą dieną. Et! Tikrai – LIUBOV! Aj, ar rašiau, kad Tadas kalnuose priskynė Ievai katilėlių??? Tų, kurių Karpatuose neleidžiama skinti? O gal tai tik Sašos kalbos, nes jis gi kalnuose neteršė ir t.t. Taigi gaila, kad nebuvo galimybės ilgiau pabendrauti ir geriau susipažinti su Yuko. Ne be reikalo ji krito Vidmai į akį ir dar sugundė lankyti karate pamokas :) Jei viskas susiklostys kitąmet ir pavyks nukeliauti į Krymą, tikiuos, galėsiu skirti daugiau nei puslapį specialiajam ir išskirtiniam literatūriniam Yuko aprašymui. O dabar... Labanakt, Dienorašti. Labanakt, Dovile. Labanakt, televizoriau. Labanakt, batukai. Labanakt, miegmaiši. Labanakt, minkštoji viešbučio lovyte. Labanakt, pūkine pagalvėle. Labanakt, švariosios kojelės. Labanakt, Kijeve... milda K.
 |
| Milda leidžiasi į giliausią Kijevo metro stotį |
 |
| Dovilė ir Oksana pozuoja su įsimylėjeliais gatvės žibintais |
 |
| Tadas žavėjosi karine technika |
 |
| Kijeve daug ukrainiečiams nereikalingų paminklų, kaip kad "Mat Rodina" |
 |
| Šios mergaitės statulėlė skirta Golodomoro aukoms |
 |
| Dovilė šv. Sofijos katedros varpinėje |
 |
| Milda šv. Sofijos katedros varpinėje |
 |
| Kijevo pop'artas |
Namo!!! Namo!!! Namo!!!
2010 08 30
Dienorašti, esu tokioje frustracijoje, kad nebegaliu daugiau rašyti. Noriu kuo greičiau namo. Jei kas klaustų, galėsiu papasakoti apie pasilakstymus maskolių cerkvėse, kur popai (neįtikėtina, bet tai tiesa, vyrai su sijonais) neįleidžia moterų su kelnėmis. Taip ir nesupratau, kodėl reikėjo jas visas pamatyt ir nufotografuot (foto juk yra ir internete), vietoj to, kad paragautume tikrosios ukrainietiškos virtuvės patiekalų iš „Puzata chata“? Dėl pastarojo dalyko esu asmeniškai supykusi ant Tado. Net nežinau, ką man būtų buvę smagiau veikti paskutinėmis valandomis Kijeve, bet tikrai ne po visas paradines maldavietes vaikščioti. Bent ką įdomaus sau sužinojau, pvz., apie tai, kad visos gatvės iš Maidano suprojektuotos tarsi saulės spinduliai ir dar, galėčiau garantuoti, veda link kurios nors cerkvės – kaip būtų netikėta! Tačiau pakeliui, kad žmogus neištrokštum, kiekvienoje gatvelėje yra pilna vyninių arba alinių, įrengtų pastatų rūsiuose. Dar ten pilna parkelių. Deja, užsukom tik į kelis. Būt buvę įdomiau...Tiek to Nekantrauju grįžti į Vilnių. Pasiilgau savo papūgos ir netgi žiopčiojančio gaidžio, ir visų, kurių dabar nėra su manimi Ukrainoje... Linkėjimai, milda K.
Dienoraščio pabaiga
Skaitytojų dėmesiui, keletas ukrainietiškų žodžių, kuriuos išmokome:
2010 08 30
Dienorašti, esu tokioje frustracijoje, kad nebegaliu daugiau rašyti. Noriu kuo greičiau namo. Jei kas klaustų, galėsiu papasakoti apie pasilakstymus maskolių cerkvėse, kur popai (neįtikėtina, bet tai tiesa, vyrai su sijonais) neįleidžia moterų su kelnėmis. Taip ir nesupratau, kodėl reikėjo jas visas pamatyt ir nufotografuot (foto juk yra ir internete), vietoj to, kad paragautume tikrosios ukrainietiškos virtuvės patiekalų iš „Puzata chata“? Dėl pastarojo dalyko esu asmeniškai supykusi ant Tado. Net nežinau, ką man būtų buvę smagiau veikti paskutinėmis valandomis Kijeve, bet tikrai ne po visas paradines maldavietes vaikščioti. Bent ką įdomaus sau sužinojau, pvz., apie tai, kad visos gatvės iš Maidano suprojektuotos tarsi saulės spinduliai ir dar, galėčiau garantuoti, veda link kurios nors cerkvės – kaip būtų netikėta! Tačiau pakeliui, kad žmogus neištrokštum, kiekvienoje gatvelėje yra pilna vyninių arba alinių, įrengtų pastatų rūsiuose. Dar ten pilna parkelių. Deja, užsukom tik į kelis. Būt buvę įdomiau...Tiek to Nekantrauju grįžti į Vilnių. Pasiilgau savo papūgos ir netgi žiopčiojančio gaidžio, ir visų, kurių dabar nėra su manimi Ukrainoje... Linkėjimai, milda K.
Dienoraščio pabaiga
Skaitytojų dėmesiui, keletas ukrainietiškų žodžių, kuriuos išmokome:
Diakuju – ačiū, dėkui (šitą lengviausiai išmokome)
Dobryj ranok – labas rytas (Valentina išmokė, kad būtume mandagūs su kitais kelyje sutinkamais turistais)
Dobryj den – laba diena
Gobnik – “marozas”
Pastuch – piemuo
Palianka – ganyklos, būdingos tik Ukrainos Karpatams
Kalyba – troba, kalnų namelis
Čerpak – samtis
Smačno – skanu
Den Nezaležnosti – Nepriklausomybės diena
Dobryj večer – labas vakaras
Nadobranyč – labanakt
Cukar – cukrus
Švyče – grečiau
But laska – prašau, į sveikatą
Bohnašče – laužas
Šiodenik – dienoraštis
Smidanok – pusryčiai
Obid – pietūs
Večere – vakarienė
Zalyznyca – geležinkelis
Hodynik – laikrodis
Syno – šienas
Kupice – kupeta
Čachnych Neumeruščej – Nemirtingasis Košėjus
Jaijka spadivaika – „kinder surprise“ – vilties kiaušinis (Olego juokelis ;))
Kavun – arbūzas
Cibūlia – svogūnas
Kartoplia – bulvė
Ohirok – agurkas
Chustynka – skara
Vyšivanka – siuvinėti marškiniai (nacionaliniai) ;)
Dar pridedama: Ukrainietiška abėcėlė (žr. žemiau)
А а Б б В в Г г Ґ ґ Д д Е е Є є Ж ж З з И и
І і Ї ї Й й К к Л л М м Н н О о П п Р р С с
Т т У у Ф ф Х х Ц ц Ч ч Ш ш Щ щ Ь ь Ю ю Я я
AČIŪ UŽ DĖMESĮ! ;)
